September 2, 2013 | by Shikha Dalmia Print

“Kažkada aš maniau, kad amerikiečių gyvenimuose nėra antrojo veiksmo, bet Niujorko augimo laikai tikrai buvo antras veiksmas”, – kartą rašė F.Scottas Fitzgeraldas.

Gerai, kad jis nekalbėjo apie Detroitą.

Detroito bankrotas, didžiausias tokio pobūdžio įvykis Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra pamoka visam pasauliui. Bet kas, kuris galvoja, kad valdžios pareigūnai gali reguliuoti iki smulkiausių dalykų tokį sudėtingą dalyką kaip miesto ekonomika, privalo atidžiai išstudijuoti Detroito atvejį.

Šis, kažkada didis Amerikos miestas stengiasi apsisaugoti nuo kreditorių – bendra miesto skola siekia 20 milijardų JAV dolerių, darbuotojų pensijų programai trūksta 3.5 milijardų JAV dolerių. Visa tai parodo žmogaus galimybes planuoti ekonominę ir socialinę santvarką, kuri gali klestėti tik esant sąlygoms, leidžiančioms spontanišką vystymąsi aplinkoje, kurioje užtikrinamos asmens ir nuosavybės teisės.

Konkrečiai, kol miesto politikai nepradės paprastų verslių žmonių gerbti taip, kaip jie gerbia didelius investuotojus, „Motown‘e“ (red. past. – „Motown“ yra Detroito pravardė) niekada neprasidės antrasis veiksmas.

Dauguma žmonių tikisi, kad bankrotas suteiks Detroitui dar vieną šansą. Tačiau, tai liks tik svajonėmis tol, kol Detroitas nenustos vykdyti savo atsilikusios ekonominės strategijos. Visos šios problemos nėra sukeltos globalizacijos ir laisvos prekybos ar dėl per mažo reguliavimo. Greičiau Detroitas kenčia nuo per didelės vietinės valdžios ir tikėjimo, kad politikai gali geriau valdyti ekonominį gyvenimą nei žmonės užsiimdami verslu ir savanoriškais mainais.

Paskutinius du dešimtmečius, kiekvienas meras stengėsi iš naujo „užvesti“ Detroitą ir griūvantį miesto centrą. Dešimtajame dešimtmetyje Dennisas Archeris inicijavo stadionų ir kazino statybas. Jo įpėdinis Kwame Kilpatrickas (dabar atlieka bausmę už turto prievartavimą ir reketą) organizavo didžiulius renginius.

Dabartinis meras Dave’as Bingas buvo per daug įklimpęs į Detroito fiskalinį liūną, kad pasiūlytų kažką grandiozinio. Tačiau grupė turtingų investuotojų su Danu Gilbertu, „Quicken Loans“ savininku, priešakyje deda dideles pastangas pritraukti verslą, viešbučius ir gyventojus į miestą.

D.Gilbertas jau išleido apie 1 milijardą JAV dolerių, kad perkeltų savo būstinę į Detroitą ir „susemtų“ nekilnojamą turtą, skirtą parduotuvėms, viešbučiams ir gyvenamiesiems namams. Šalies prekybos tinklas „Whole Foods“ kaip ir aprangos mažmenininkas „Moosejaw“ seka iš paskos.

Tačiau šie žingsniai yra subsidijų, kuriomis miesto valdžia vilioja, pasekmė. „Whole Foods“ vietiniai partneriai iš centrinės ir vietinės valdžios gavo 5,8 milijono JAV dolerių subsidijų, taip pat ir mokestinių lengvatų. Nepaisant to, „Forbes“ verslo skilties redaktorius prieš dvejus metus pareiškė, kad D.Gilberto dėka Detroite pradėjo kaltis atsigavimo daigai.

Deja, nuo to laiko viskas tik pablogėjo, nes vis daugiau gyventojų išvyksta, o miesto paslaugos vis prastėja. Kodėl? Todėl, kad šie daigai buvo netikri, tai nebuvo spontaniškas atsakas į tikrą poreikį. Dar blogiau, tai buvo tik turto perskirstymas iš vidutinio gyventojo turtingiesiems, kurie proteguoja šias aukštos klasės parduotuves.

Iš tikrųjų, kaip tik tada, kai „Forbes“ gyrė Detroito dirbtinius atsigavimo daigus, miesto reguliavimai buvo nukreipti į tikrųjų žlugdymą – tokių kaip „Pink FlamInGo“, Lotynų Amerikos virtuvės įkvėptos maisto prekybos, kuri reaguoja į tikrus rinkos poreikius.

Šie reguliavimai draudė gatvės prekeiviams pardavinėti be kokį karštą maistą, išskyrus dešrainius (bet be kopūstų) ir tik 16-oje patvirtintų vietų mieste. „Pink FlamInGo“ sukūrė klestintį verslą, nepaisydami šių taisyklių – tačiau galiausiai miestas uždraudė vykdyti veiklą.

Skandalas, kurį sukėlė „Pink FlamInGo“, privertė miestą galiausiai imtis reformų. Tačiau, net ir dabar maisto vagonėliai yra priversti laikytis 500 pėdų atstumu nuo restoranų ir užsidaryti iki 23 valandos vakaro.

Šiais metais Detroito meras D.Bingas tokio tipo priekabiavimą kaip prie „Pink FlamInGo“ pavertė savo oficialia politika skambiu pavadinimu „Operacija Paklusnumas“.

Ši programa siekia pašalinti miesto „amarus“, t.y. uždaryti apie 1500 „nelegalių“ verslų – automobilių servisus-garažus, naudota buitine technika prekiaujančias parduotuves, įsikūrusias apleistuose sandėliuose – jeigu jie nesugeba atitikti miesto nustatytų reikalavimų. Tačiau rūpinimasis tokiais dalykais mieste, kuris sparčiais žingsniais grįžta į laukinę gamtą, yra beprotybė.

Dar daugiau, kaip pabrėžė Buffalo universiteto urbanistikos profesorius Henry Louisas Tayloras vietiniam žurnalui „Black Detroit“, šios struktūros, tikėtina, sudaro tik apie 10 procentų visų miesto verslų, bet patenkina apie 70 procentų gyventojų poreikius.

Keletas iš jų, tikrai gali kelti grėsmę sveikatai. Tačiau didžioji dalis yra minima dėl techninių neatitikimų, tokių kaip neatitikimai pagal teritorijų planavimą ar licencijos neturėjimas arba vėlavimas susimokėti mokesčius.

Meras, kuris teigia, kad neturi pakankamai išteklių, jog galėtų sutvarkyti apšvietimą pusei miesto, sureguliuoti šiukšlių surinkimą ir išvežimą arba sukontroliuoti be paliovos augantį Detroito žmogžudysčių skaičių, kažkaip turi pakankamą skaičių inspektorių, kurie yra užsiundomi ant paprastų gyventojų, kurie tik bando išgyventi.

„Jie visi labai susirūpinę, kas vyksta prie mūsų parduotuvių fasadų, – piktinosi verslininkė, kuri rado mažų šunyčių dydžio žiurkes skersgatvyje už savo parduotuvės. – Tačiau miestui iš tiesų reikia rūpintis savo reikalais, prižiūrint viešąją tvarką ir pasirūpinant švara.“

Miestas, kuris suteikia subsidijas ryšiais susijusiems verslams, tuo pat metu trukdydamas versliems individams ir ignoruodamas pagrindinių paslaugų užtikrinimą, iš tiesų rašo ne ką kitą, o savo nekrologą ir tikrai ne antrąjį veiksmą.

Shikha Dalmia yra viešosios politikos analitikė („Reason Foundation“, Detroitas, JAV)